Vykdant vežimus neišvengiamai proporcingai didėja ir rizika dėl galimų nuostolių, kurie gali atsirasti pervežamą krovinį apgadinus arba visiškai praradus. Tačiau savaime pažeidimų atsiradimo faktas nesukuria pagrindų per se imtis priemonių nuostolių reikalavimo pareiškimui ar sutartiniam vežėjui/ekspeditoriui/užsakovui turint pareigą atlyginti sutartas vežimo išlaidas vežėjui, tačiau vietoje to atlikant savalaikį nuostolių įskaitymą. Pabrėžtina, jog užsakovai/ekspeditoriai/sutartiniai vežėjai manydami, jog turi teisę sulaikyti mokėjimą tai dažnai daro neteisėtai arba nesilaikydami tinkamų įskaitymui keliamų reikalavimų bei taip pažeidžiant kreditoriaus teisėtus lukesčius į sutartą atlygį. Apie įskaitymui keliamas formalias sąlygas aptarsime kitame straipsnyje, o šiuo straipsniu vertinsime reikalavimo teisės perėmimo pagrindus bei jų įrodymo svarbą.

Kaip jau minėta, vežimo grandinė neretu atveju gali susidaryti iš keletos faktinių ir sutartinių vežėjų bei ekspeditorių grandinės, taigi ir nuostolių atlyginimo grandinės įrodymas taip pat sąlyginai gali išilgėti. Kaip aptarėme straipsnyje “Regreso, subrogacijos ir cesijos santykis“ prievolės atlyginti nuostolius perkėlimas gali būti procesiškai įgyvendintas keliais skirtingais būdais. Taip pat pabrėžtina, jog kaip aptarėme straipsnyje “Reklamacija (pranešimas apie žalą) prieš pretenzija dėl patirtų nuostolių pagal CMR konvenciją“ savaime pretenzijos pateikimas nesukuria pagrindų reikalavimui, o teisei į reikalavimą būtinas tinkamas jos pagrindimas. Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog “Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius)“. Taigi tokiu atveju teikiant reikalavimus būtina pagrįsti vieną esminių civilinės atsakomybės sąlygų – nuostolius (žalą), o ir pačiam pretenzijos dokumentui keliami tam tikri formalūs reikalavimai: “Pretenzija nelaikytinas bet koks rašytinis pareiškimas, o tik toks, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją. Tokie reikalavimai pretenzijai yra susiformavę tarptautinėje praktikoje“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2011).

Reikalavimo teisės įgyjimas ir įrodymas

Savaime teikiant reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo pats nuostolių pagrindimas vaidina bene didžiausią vaidmenį sprendžiant dėl žalos realumo ir atlygintimo, tačiau faktinės reikalavimo teisės perėjimui/įgyjimui taip pat svarbu ir teisėtas šios teisės įrodymas ir pagrindimas. Taigi geresniam situacijos įliustravimui ir analizei pasitelksime pervežimus pagal CMR konvenciją, sudarius teorinį modelį kai vežant krovinį gali susidaryti ekspedicijos grandinė ne iš vieno vežėjo:

Užsakovas/siuntėjas ⇒ Sutartinis vežėjas Nr.1 ⇒ Sutartinis vežėjas Nr.2 ⇒ Faktinis vežėjas

Taigi vertinant tokius atvejus, kai krovinio vežimo sutartyje nurodytą krovinį tarptautiniu maršrutu užsakovas/siuntėjas perduoda vežti sutartiniam vežėjui (neatsiskleidusiam ekspeditoriui), būtina vertinti faktą, jog krovinio savininkui/vežimo užsakovui dažnai nebūna žinoma, kad iš šios krovinių vežimo sutarties kylančių prievolių vykdymui sutartinis vežėjas Nr.1/ekspeditorius samdysis kitą vežėją.

Toliau tarp sutartinio vežėjo/ekspeditoriaus Nr.1 bei sutartinio vežėjo Nr.2 krovinio pervežimui sudaroma kita atskira krovinio vežimo sutartis krovinį pervežti tarptautiniu maršrutu. Tokiu būdu nurodytina, kad tarp sutartinio vežėjo Nr.1 ir sutartinio vežėjo Nr.2 sudaryta sutartis yra kvalifikuojama kaip savarankiška krovinio vežimo sutartis. Pagal tokią krovinio vežimo sutartį, tarp sutartinio vežėjo Nr.1 ir sutartinio vežėjo Nr.2 susiklostė tarptautinio krovinių vežimo santykiai: sutartinis vežėjas Nr.1 veikia kaip siuntėjas, o atsakovas Sutartinis vežėjas Nr.2 veikia kaip vežėjas kontrahento atžvilgiu, taip tik patvirtinant nusistovėjusią praktiką aptartą straipsnyje “Ekspeditorių atsakomybės aspektai“.

Toliau dažnai būtina vertinti faktą, jog sutartiniam vežėjui Nr.1 dėl verslo specifikos žinoma, kad sutartinis vežėjas Nr.2 pats krovinio neveš, o iš krovinio vežimo sutarties kylančių prievolių vykdymui pasitelks kitą vežėją, taigi iš krovinio vežimo sutarties kylančių prievolių vykdymui pasitelkiamas kitas asmuo – faktinis vežėjas. Hipotetinėje situacijoje toliau faktinis vežėjas vykdo sutartį su sutartiniu vežėju Nr.2 bei atvykus į krovinio vežimo sutartyje nurodytą krovinio pasikrovimo vietą, kur jam buvo pakrautas ir pervežimui perduotas krovinys, tačiau šis krovinys į sutartyje nurodytą krovinio iškrovimo vietą pristatytas apgadintas. Tokiu atveju pagal krovinio vežimo sutartį ir CMR konvencijos nuostatas sutartinis vežėjas Nr.1 yra laikomas pirmuoju, susitariančiu vežėju, o faktinis vežėjas yra laikomas paskutiniuoju vežėju kaip tai apibrėžia CMR konvencijos 36 straipsnis.

Taigi situacijoje susitariantysis vežėjas Nr.1 su užsakovu veikia kaip vežėjas ir dažnai nėra duomenų, kad užsakovas būtų žinojęs, jog krovinį gabens kitas faktinis vežėjas ar vežėjai. Iš sudarytų panašaus tipo sutarčių turinio spręstina, jog pats sutartinis vežėjas Nr.1 (ekspeditorius) pagal sudarytą su užsakovu sutartį įsipareigojo nuvežti krovinį, todėl tolesnės sutartys, sudarytos tarp atsakovų ir trečiojo asmens negali būti kvalifikuojamos kaip viena  sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio, numatančio atvejus kai vieną sutartį paeiliui vykdo keli vežėjai, prasme. Taigi, tokiu atveju pripažintina, jog buvo sudarytos skirtingos (kelios) vežimo sutartys, su skirtingais siuntėjais ir vežėjais (žr.“Regreso įgyvendinimas pagal CMR konvenciją, krovinį paeiliui vežus keliems vežėjams“). Dėl šios priežasties iš šių sutarčių kylančioms prievolėms taikomos CMR konvencijos 3 ir 17 straipsnių nuostatos.

Siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2010 05 10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).

Nustačius, kad sutartiniuose santykiuose su užsakovu sutartinis vežėjas Nr.1 įsipareigojo veikti kaip vežėjas ir prisiėmė atitinkamą atsakomybę už krovinio saugumą ir tinkamą bei savalaikį pristatymą į paskirties vietą, nors jis pats krovinio negabeno tarp jų susiklosčiusiems tarptautinio krovinio vežimo santykiams, ginčui spręsti taikant CMR konvenciją, bei atsižvelgiant į susiklosčiusią kasacinio teismo praktiką sutartinis vežėjas Nr.1 kaip asmuo sudaręs sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, nepaisant, jog vežė ne pats, o pavedė tai daryti kitam asmeniui laikomas vežėju, o ne krovinio siuntėju. Pažymėtina, jog  vežėju laikomas ir ekspeditorius sutartyje su siuntėju neaptaręs savo ekspeditoriaus vaidmens. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012). Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybe už visą pervežimo organizavimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2008 02 11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008).

Taipogi, nustačius, kad susitariantysis vežėjas Nr.1 nėra krovinio siuntėjas/savininkas ir nėra atlyginęs krovinio siuntėjui/užsakovui žalos pagal CMR konvencijos 36 straipsnį kaip pirmasis susitariantis vežėjas, kuriam gali būti reiškiami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, konstatuotina kad jis nėra patyręs jokios žalos,  nors šis asmuo ir pripažintų, jog turi pareigą žalą atlyginti kaip vežėjas, tačiau tuo pačiu neturi reikalavimo teisės, kol nėra atlyginęs žalos siuntėjui. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnio nuostatas, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos, kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu kaip tai aptarėme straipsnyje “Regreso įgyvendinimas pagal CMR konvenciją, krovinį paeiliui vežus keliems vežėjams“.

Šiuo atveju susitariantysis vežėjas Nr.1 įgytų teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš kitų faktinių ir susitariančiųjų vežėjų tik atlyginęs žalą užsakovui. Taigi tol kol susitariantysis vežėjas Nr.1 nėra atlyginęs siuntėjo patirtų nuostolių jis faktiškai nėra įgijęs ir teisės reikalauti nuostolių atlyginimo regreso tvarka iš kitų vežėjų.

Tad apibendrinus situaciją galima teigti, jog toks nepagrįstas nuostolių atlyginimu arba žalos perėmimu kitais būdais reikalavimas gali būti atmestas, neįrodžius nuostolių atsiradimo fakto kaip vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalis), o tokiu pobūdžio reikalavimai neįrodžius patirtų faktinių nuostolių negali būti laikomi patvirtintinais bei priimti vykdyti.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas