Regreso, subrogacijos ir cesijos santykis

Vertinant praktines situacijas, kai logistikos grandinėje vienai šaliai atlyginus nuostolius šiuos siekiama susigrąžinti iš paskesnės atsakingos šalies susiduriama su regreso, subrogacijos ir cesijos institutų ir iš jų atsirandančių teisių bei pareigų atskyrimo problematika. Tačiau net ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodeksas plačiai naudodamas sąvokas savaime nesukuria aiškių pagrindų institutų naudojimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mėgindamas teismų praktika aiškinti institutų prasmę yra iš dalies pakeitęs įstatymo raidę, nes savaime problemas šių institutų vertinime galime pastebėti net ir vertinant patį šeštosios civilinio kodekso knygos VII skyriaus pavadinimą “reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogracija)“, kurį lingvistiškai aiškinant gali sudaryti vaizdą, jog savaime subrogacija ir regresas yra tas pats institutas, kurio pagrindais reikalavimas pereina trečiajam asmeniui. Situaciją apsunkinant teikiant CK komentarą situacija nebuvo išspręsta kaip tik papildomai sukuriant daugiau neaiškumo subrogaciją apibrėžiant kaip: “Subrogacijos dažniausiai vartojamas, kai regreso teisė pereina skolininkui, įvykdžiusiam prievolę kreditoriui už kitą asmenį“. Šia nuostata, numatoma, jog subrogacijos institutas yra vienas iš regreso atvejų. Taigi straipsniu bandysime pateikti išaiškintą atskyrimą tarp regreso, subrogacija, cesijos bei jų santykį.

Terminų prasmė lotynų kalboje

Taigi atskiriant institutų specifiką situaciją būtina pradėti aiškintis nuo pačių terminų reikšmės:

Pabrėžtina, jog daugelis dabartinių teisės institutų buvo sukurti ir perimti iš Romėnų teisės, kuri pagrindine kalba laikė lotynų kalbą. Taigi atskleidžiant pačių terminų prasmę būtina aiškintis lotyniškų terminų savąją prasmę:

Subrogare – iš lotynų kalbos reiškia “pasikeitimą“, “išrinkti vietoje kito“. Tai Romėnų  terminas taikytas šalių pasikeitimui tam tikrais nustatytais pagrindais, nors teisinio termino plėtojimas nesiejamas su Romėnų teise ir pradėtas XVIII amžiuje;

Cessio – iš lotynų kalbos savaime reiškia “pasiduoti“, “atiduoti“, o Romėnų teisėje taip buvo vadinta kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą kitam asmeniui susitarimo pagrindu.

Regressus – lotynų kalboje reiškia “ejimą atgal“, “grižimą“, “atgalinis judėjimas“. Terminu buvo laikoma, jog kreditorius atitinkamo asmens atžvilgiu turi taip vadinamą atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisę į reikalavimą.

Taigi atskleista žodžių kilmė net ir tiriant lotyniškų terminų skirtumus aiškiai apibrėžia šių terminų skirtingą taikymą bei reikšmę jau romėnų teisės laikais.

Regresas (atgręžtinis reikalavimas)

Kaip jau aptarta, savaime regresas (lot. regressus) reiškia atgalinį judėjimą, grįžimą. Pagal bendrąją taisyklę regreso teisei atsirasti reikalingi trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir trečiasis asmuo, kuris yra sumokėjęs kreditoriui už skolininką.

Pagal civilinio kodekso 6.111 straipsnį, bendrai numatoma, jog reikalavimo perėjimo regreso tvarka pagrindai Regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui rašytinės sutarties arba įstatymų pagrindu“. Tokiu būdų apibrėžiama, jog sutartis gali būti susitarimas atlyginti žalą ar sumokėti nuostolius arba pagal įstatymą ar teismo sprendimą, kuris prilyginamas įstatyminiam pagrindui.

Civilinio kodekso 6.112 straipsnis numato, jog reikalavimas pereina trečiajam asmeniui regreso tvarka, kai:

1) reikalavimas patenkinamas iš trečiojo asmens turto;

2) trečiasis asmuo, kurio turtas buvo įkeistas užtikrinant prievolės įvykdymą, įvykdo už skolininką prievolę;

3) trečiasis asmuo įvykdo už skolininką prievolę, kad būtų išvengta turto, nors jam nepriklausančio, arešto, jeigu tą turtą areštavus šis asmuo prarastų į jį nors kokias savo teises;

4) skolininkas ir skolą sumokėjęs trečiasis asmuo sudaro sutartį dėl skolos sumokėjimo, jeigu apie šią sutartį kreditorius skolos mokėjimo metu žinojo arba apie ją jam buvo pranešta.

Pabrėžtina, jog pagal Civilinio kodekso 6.113 straipsnį numatoma, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Vadinasi perimamos tik esamos teisės nesukuriant naujų.

Nors civilinio kodekso VII skyriaus 6.111 – 6.114 straipsnių normos reglamentuoja reikalavimo perėjimo trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacijos) teisinius santykius, tačiau straipsnyje toliau bus aptarta regreso ir subrogacijos sutapatinimo problema. Kitu atveju draudiminiuose santykiuose veikiant regreso institutui ieškinio senaties terminas yra skaičiuojamas nuo draudimo išmokėjimo (pagrindinės prievolės įvykdymo) ir tokiu atveju būtų taikoma civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalis, kuri patvirtina kad iš regresinių prievolių, atsirandančių reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo įsigaliojimo. Regreso teisės institutas skirtingai nei subrogacijos, nesuteikia skolininkui teisės gintis nuo naujojo kreditoriaus reikalavimų. Dabartiniame civiliniame kodekse subrogacijos ir regreso institutai reglamentuojami jų neišskiriant, o tai sudaro pagrindą klaidingai mąstyti jog regreso instituto taikymo atveju vyksta asmenų pasikeitimas prievolėje nors tai prieštarauja regreso teisės prigimčiai.

Cesija (reikalavimo perleidimas)

Pati cesija reglamentuojama civilinio kodekso 6.101 straipsnyje. Kaip matome, ji reiškia kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą, pirma dalimi numatant, jog Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės“

Pabrėžtina, jog vadovaujantis to paties straipsnio antra dalimi nustatyta, jog “Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės“, o trečia dalimi nustato galimybė perleisti ir būsimą reikalavimą. 

Tačiau būtina vertinti, jog šio straipsnio ketvirta dalis nevisiškai sutampa su cesijos instituto esme: “reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu“. Savaime  cesija yra savanoriška kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą, o šia dalimi numatyta galimybė, kad teisė gali pereiti įstatymu pagrindu. Todėl šį reguliavimą, kuris sava esme artimesnis subrogacijai, Lietuvos teismų praktika yra linkusi vadinti įstatymine cesija, kas pagal savo esme yra ne kas kitas kaip subrogacija. Teigtina, jog ruošiant civilinį kodeksą atskiros nuostatos ir institutai buvo kopijuojami ir įkeliami iš skirtingų teisės šaltinių nekuriant vientisos sistemos aktualios bendrai teisinei aplinkai.

Savaime įgyvendinus cesiją, kaip susitarimą pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. Cesija būdama savarankišku civilinių santykių objektu dažnai pasireiškia per skolų pirkimą, reikalavimų perleidimą ar net faktoringo sutartis, kurioms be kita ko taikoma mutatis mutandis cesiją reglamentuojančios normos.

Subrogacija ir įstatyminė cesija

Kaip minėta, civilinio kodekso VI knygos VII skyrius “reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogracija)“ tapatina subrogacija ir regreso institutus. Tačiau jau civilinio kodekso 6.1015  straipsnio pavadinimas “Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)“ numato, jog subrogacija tai specialus institutas, kuris taikomas iš draudimo santykių kylančių reikalavimų perėjimui. Pabrėžtina, jog bendrosios ir specialios normos konkurencija, kuri atsiranda tarp civilinio kodekso VI knygos VII skyriaus ir civilinio kodekso 6.1015 straipsnio turi būti išspręsta subrogacijos atvejams taikant specialiają normą. Tad apsibrėžus galima teigti, jog subrogacijos institutas pagal specialiają normą savają esme taikomas draudimo santykiuose susitarimams dėl atsakomybės perkėlimo ex ante. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009 (AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB “BTA draudimas“) Lietuvos aukščiausias teismas pateikia, jog subrogacijos esmė yra: “Asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą…><…Taigi subrogacija – tai draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu“.

Taigi kalbant apie subrogacijos sampratą reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į subrogacijos tikslus. Subrogacijos tikslas yra įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtys nustatomos tam, kad kreditorius išlaikytų visas buvusio kreditoriaus teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Įstatymiškai numatant subrogacijos atvejus jau pati jos formuluotė nukreipia į kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Be to, vienas iš subrogacijos tikslų yra išvengti nepagrįsto praturtėjimo. Dėl to CK 6.1015 straipsnis turėtų būti aiškinamas ir taikomas laikantis ir šio principo.

Tad pati subrogacija reiškia kreditoriaus pasikeitimą egzistuojančioje prievolėje ir ta pati prievolė toliau gyvuoja, kol nepasibaigia bendraisiais prievolių pasibaigimo pagrindais. Aptartoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009 (AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB “BTA draudimas“) taip pat nurodoma, kad subrogacijos institutas turi bent du tikslus:

“Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, ką šiam išmokėjo nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens. Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė.“

Pabrėžtina, jog teismas byloje nurodo subrogacijos negalimumo ir galimumo atvejus:

1) kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats arba yra apdrausta netiesioginė civilinė atsakomybė (pvz. civilinio kodekso 6.246 straipsnio 2 dalis). Čia subrogacija negalima pagal civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Tokiais atvejais draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas žalą, padarytą trečiajam asmeniui, arba, pavyzdžiui, draudikas, apdraudęs darbdavio civilinę atsakomybę, neįgytų teisės reikalauti išmokėtų sumų iš darbdavio darbuotojų, t. y. draudėjas, apdrausdamas savo civilinę atsakomybę, kartu apdraudžia ir asmenis, už kurių veiksmus jis yra atsakingas. Tokiu atveju draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją arba jo apdraustus asmenis padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmį. Taigi civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju taikytinos, tik draudimo bendrovių, išmokėjusių išmokas pagal civilinės atsakomybės draudimą, subrogaciniams reikalavimams draudėjui (naudos gavėjui);

2) kitokia situacija yra tuo atveju, jei civilinės atsakomybės draudikas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi,draudėjas yra apdraudęs tik savo, bet nėra apdraudęs už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės, t. y. draudimo apsauga galioja tik dėl draudėjo, bet ne dėl žalą padariusio asmens. Tada draudikas, atlyginęs žalą už savo draudėją, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei šis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę (savo interesą) – solidariai į tą asmenį ir jo draudiką. Toks aiškinimas atitinka ir civilinės atsakomybės draudimo esmės aiškinimo taisykles suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje Nr. 3K-7-499/2005, kurioje aptariami generalinio rangovo ir subrangovo civilinės atsakomybės draudimo bei atsakomybės taisyklės. Taigi ir nagrinėjamoje byloje ekspeditoriaus draudikui sumokėjus draudimo išmoką krovinio siuntėjui, jis įstoja į prievolinį santykį vietoje savo draudėjo (subjekto, įgijusio reikalavimo teisę į kaltąjį asmenį).

Būtent pateiktas antrasis atvejis ir yra tikrąja prasme subrogacija (ne regresas), kai už žalą atsakingas asmuo ir draudėjas yra skirtingi, o šiuo atveju kreditoriai pasikeičia egzistuojančioje prievolėje. Tokia subrogacija yra būtina, priešingu atveju žalą padaręs asmuo galimai išvengtų civilinės atsakomybės.

Pabrėžtina, jog teismų praktika numato, jog subrogacija, numatyta civilinio kodekso 6.1015 straipsnyje, ir yra civilinio kodekso 6.101 straipsnio 4 dalyje numatyta įstatyminė cesija, t. y. civilinio kodekso 6.1015 straipsnis yra vienintelis, kai įstatymo tai laikoma įstatymine cesija draudimo teisiniuose santykiuose. Teismas (civilinė byla Nr. 3K-3-46/2009) apibrėžia, jog: “Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų civilinio kodekso straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat civilinio kodekso 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (civilinio kodekso 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje.“

Taigi taip galima laikyti, jog subrogacijos atveju prievolė nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Regreso atveju atsiranda nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (civilinio kodekso 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.

Senaties terminai regreso, subrogacijos ir cesijos atvejais

Skirti šiuos institutus yra ypač svarbu skaičiuojant ieškinio senatį, nes Lietuvos aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2014 yra pateikęs, jog “Pagal civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalį ieškinio senaties terminas iš regresinių prievolių atsirandantiems reikalavimams prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jei įstatyme nenustatyta kitaip (CK 1.128 straipsnis)“.

Taigi, taip galima skirti atvejus, jog:

  • Subrogacijai taikomas civilinio kodekso 1.128 straipsnis. Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims ir taip prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
  • Regresui taikomas civilinio kodekso 1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia – tad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

Reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Iš  Lietuvos teismų praktikos (pvz. civilinė byla Nr. 3K-3-46/2009) išaiškinimo galima pateikti trečiąjį subrogacijos tikslą (drausminimo) ypatingą draudimo santykiams:

“Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. Draudėjas turi interesą kuo greičiau pranešti apie jam padarytą žalą savo draudikui, nes jeigu dėl delsimo pranešti subrogacija taps neįmanoma, draudikas įgis teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 4 dalies nuostatomis.“

Taigi apibendrinant galima teigti, jog nors taikant visus institutus vienaip ar kitaip keičiasi santykio šalys, tačiau bendriau vertinant teigtina, jog: cesija tai savanoriškas reikalavimo perleidimas kitam asmeniui; subrogacija tai labiau įstatyminė cesija, kuri būdinga draudimo santykiams ir jos perėjimas siejamas su įstatyme numatyta teise, o regresas savaime yra atgręžtinio reikalavimo procesas, kuriuo sukuriama nauja prievolė santykio šalims, tuo tarpu cesijos ir subrogacijos atveju nauja prievolė nesukuriama tik pasikeičia santykio šalys, atsirandant naujam teisių įgyjėjui, perimančiam teises ir pareigas ta pačia apimtimi kiek jų turėjo perleidėjęs. Vertinant tai būtina skirti jog subrogacijos ir regreso institutai turėtų būti iš esmės skirtingi, nesutapatinus jų į tą patį reglamentavimą, kaip tai faktiškai padaryta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Šiuo atveju tik teismų praktikos išaiškinimai padeda tinkamai taikyti minėtus institutus.

Parengė: Šarūnas Gajauskas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s