Europos Sąjungos vieningai rinkai siekiant glaudesnės integracijos kartu skatinami ir besiplečiantys valstybių narių santykiai plėtojant logistikos veiklą tarp valstybių taip pat skatina detaliau analizuoti besikeičiančią darbuotojų, o ypatingai vairuotojų, komandiravimo darbui užsienyje teisinę aplinką.

Nors komandiravimo samprata ir poreikis suprantamas jau seniai, tačiau su Šengeno erdvės atvėrimu buvo imtasi papildomai detaliau analizuoti mobilaus darbo galimybes. Suprantant, jog tam tikrų specialybių darbuotojų veikla veikiant užsienyje dėl ypatingo mobilumo dažnai yra sunkiai ribojama vienos valstybės narės sienomis, o taip pat darbo teisės jurisdikcija, Tarybos Direktyva 93/104/EB 1993 m. lapkričio 23 d. “dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ sudarė prielaidas nustatyti darbo laiko specifiką ir reguliavimą dirbant mobilios ir judžios veiklos darbuotojui. 1996 metų Tarybos Direktyva 96/71/EC dėl komandiruojamų darbuotojų papildomai detaliau išskyrė reguliavimą dirbant užsienyje į darbuotojų komandiravimą ir mobilių darbuotojų vykdomą veiklą. 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento Ir Tarybos direktyva 2002/15/EB “dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo“ buvo peržiūrėtas vairuotojų darbo laiko organizavimo klausimas bei nustatytas vieningas Europos Sąjungos vieningos erdvės reguliavimas.

Naujasis ES reguliavimas, taikomas komandiruojant darbuotojus 

Europos Sąjungos komisija skatindama sąžiningą darbo jėgos judumą ir kovojant su socialinės nelygybės padėtimi bei socialiniu ir mokestiniu dempingu visoje ES 2016 m. Kovo 8 d., Po išsamių konsultacijų pasiūlė dabartinių darbuotojų komandiravimo taisyklių reformą, kurioje detaliai pagrįstas vienodo užmokesčio dydžio principas dirbant kitoje atitinkamoje valstybėje narėje. Savaime papildytas principas gerokai viršija minimalaus darbo užmokesčio reikalavimus pagal prieš tai galiojusį reguliavimą. 2018 m. birželio 28 d. formalizavus susitarimus ir ankščiau pateiktus projektus buvo priimta direktyva (ES) 2018/957, kuria iš dalies keičiama Direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, numatant naujoves komandiruojamiems darbuotojams. Bendrais aspektai vertinant šiuo susitarimu numatoma, jog:

• Naujųjų taisyklių dėl komandiruotų darbuotojų visą apimantis tikslas – užtikrinti, kad būtų mokamas „vienodas užmokestis už tą patį darbą toje pačioje vietoje“;
• Darbdaviams, komandiruojantiems darbuotojus, yra privaloma laikytis taisyklių,  kurios nustatytos sektorinių socialinių partnerių susitarimais atitinkamuose ekonomikos sektoriuose;
• Pabrėžiama, jog jau nuo pirmos komandiravimo dienos taikomos tokios pačios taisyklės dėl darbo užmokesčio kaip ir priimančiosios valstybės narės vietiniams darbuotojams, ir nustatomos aiškesnės taisyklės dėl gautinų išmokų;
• Laikinojo įdarbinimo įmonėms nustatoma prievolė garantuoti komandiruotiems darbuotojams tokias pačias sąlygas, kokios taikomos laikiniesiems darbuotojams, pasamdytiems valstybėje narėje, kurioje vykdomi darbai;
• Valstybės narės įpareigotos laikytis didesnių skaidrumo įpareigojimų, pvz., Skelbti
  visą informaciją prieinamais kanalais;
• Nustatoma ilgalaikio komandiravimo galimybė: praėjus 12 mėnesių darbuotojas gali būti komandiruojamas ilgam laikui, pirma – dar 6 mėnesiams, o pasibaigus šiam laikotarpiui komandiruotam darbuotojui bus taikomi beveik visi priimančiosios šalies darbo teisės aspektai;
• Sustiprinamas valstybių narių bendradarbiavimas kovojant su sukčiavimu ir pažeidimais komandiravimo srityje, nustatant tarptautinę galimybę bendradarbiauti tiriant ir įtariant pažeidimus;
• Perkėlimo į nacionalinę teisę terminas ir taikymo pradžios data numatomai bus 2 metai nuo šios direktyvos įsigaliojimo 2018 liepos 29 d.

Ryšys su kelių transportu

Kaip pabrėžiama naujosios ES direktyvos 2018/957 preambulėje tarptautinio kelių transporto sektoriui būdingas didelis darbo judumas, todėl šios direktyvos įgyvendinimas transporto sektoriuje kelia ypatingų teisinių klausimų ir sunkumų. Šie aspektai turi būti išnagrinėti papildomame judumo dokumentų rinkinyje nustačius konkrečias kelių transportui skirtas taisykles, be kita ko, skirtas kovai su sukčiavimu bei piktnaudžiavimu sugriežtinti. Šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalis taip pat numatoma, jog “Ši direktyva kelių transporto sektoriui taikoma nuo teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo iš dalies keičiamos Direktyvos 2006/22/EB nuostatos dėl vykdymo užtikrinimo reikalavimų ir nustatomos konkrečios su Direktyva 96/71/EB ir Direktyva 2014/67/ES susijusios kelių transporto vairuotojų komandiravimo taisyklės, taikymo pradžios dienos.“

Taigi naujos ES taisyklės dėl komandiruojamų asmenų  kelių transporto sektoriui bus taikomos tik kai ES Komisija patvirtins kelių transporto strategiją Europai (MOBILUMO PAKETĄ) ir kai ši strategija įsigalios (2019 04 15 duomenimis strategija ir paketas nėra priimti, nors įvyko pirmasis balsavimas, tačiau galutiniam priėmimui būtinas antras balsavimas, vyksiantis rudens ES parlamento sesijoje). Tad laikant naująją direktyvą “lex generalis“ būtina pripažinti, jog atsižvelgiant į ES Komisijos kuriamą kelių transporto strategiją kaip “lex specialis“ dokumento raidą, bus atliktas ir vėlesnis vertinimas bei monitoringas, ar reikia imtis papildomų tolesnių priemonių.

Vairuotojų komandiravimo ribojimai Vokietijoje, Prancūzijoje ir Austrijoje

Tačiau dalis valstybių narių jau dabar ėmėsi priemonių reguliuojant situaciją nacionaliniu lygmeniu, priimant teisės aktus, kurie nustatytų minimalaus užmokesčio taisykles, kurios galioja ir transporto sektoriui: 2015 sausio 1 d., Vokietijos Federacinė Respublika buvo pirmoji valstybė Europos Sąjungoje priėmusi nacionalinį aktą dėl minimalaus atlygio taikymo, kuris taikomas visoms transporto kompanijos, teikiančioms paslaugas Vokietijoje, įskaitant ir tas, kurios nėra įsikūrusios Vokietijoje (https://www.gesetze-im-internet.de/englisch_milog/englisch_milog.html).

Prancūzija panašaus reguliavimo svarstymą pradėjo taip pat 2015 metais, o 2016 balandžio 7 d. buvo priimtas ir 2016 metų liepos 1 d. faktiškai pradėjo veikti įstatymas, kuris sudaro sąlygas taikyti minimalaus atlygio ir kitas nustatytas darbo reguliavimo sąlygas kompanijoms, teikiančioms tarptautinio vežimo ir vežimo Prancūzijos valstybės viduje, išskyrus tranzitą per Prancūzijos teritoriją (https://www.legifrance.gouv.fr/affichTexte.docidTexte=JORFTEXT000032376624&categorieLien=id).

Austrija taip pat yra priėmusi panašaus reguliavimo aktus dėl minimalaus užmokesčio taikymo (https://www.ris.bka.gv.at/GeltendeFassung.wxe?Abfrage=Bundesnormen&Gesetzesnummer=20009555).

Tačiau 2016 birželio 16 d., vertinant, jog šie Vokietijos ir Prancūzijos veiksmai gali potencialiai neproporcingai riboti laisvę teikti paslaugas ir sukurtų barjerus laisvam prekių judėjimui Europos Sąjungoje, Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą Nr. IP/16/2101 prieš abi minėtas valstybes (http://europa.eu/rapid/press-release_IP-16-2101_en.htm). 2017 balandžio 27 d. Komisija taip pat pradėjo dar vieną pažeidimo procedūrą Nr. IP/17/1053 vadovaujantis tais pačiais argumentais prieš Austriją, kuri taip pat priėmė nacionalines priemones kovojant prieš socialinį ir užmokesčio dempingą (http://europa.eu/rapid/press-release_IP-17-1053_en.htm). Nors pradėtos procedūros gali potencialiai turėti pasekmių minėtoms valstybėms ateityje, tačiau savaime nacionalinių aktų galiojimas nėra sustabdytas, o žinant, jog Komisija netolimoje ateityje turėtų priimti priemones, kurios visiškai sugretintų vairuotojų laikino mobilaus komandiravimo taisykles prie bendrųjų darbuotojų komandiravimo taisyklių, tikėtina, jog nacionaliniai aktai liks galioti ir valstybės narės nepatirs jokių sankcijų.

Bendrai aptariant Vokietijos, Austrijos ir  Prancūzijos nacionalinis reguliavimas nukreiptas jau dabar perkelti priimtos ES direktyvos 2018/957 dėl komandiravimo nuostatas į nacionalinę teisę. Taip pat, būtina pabrėžti, jog šios valstybės taip pat nustato ir privalomas vairuotojų komandiravimo taisykles bei priemones, kurios turi būti įgyvendintos norint legaliai dirbti valstybėse. Kalbant apie atsakomybę, numatoma, jog Vokietijoje pažeidus perkeltą vienodo atlyginimo mokėjimo principą įmonei gali grėsti bauda nuo 30 000 EUR iki 500 000 EUR, o Prancūzijoje juridiniam asmeniui už pažeidimus grėstų bauda iki 75 000 EUR bei tokio paties dydžio bauda arba laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų įmonės vadovui priklausomai nuo pažeidimo masto. Austrijoje baudos siekia iki 50 000 EUR.

Griežčiausios taisyklės ir procedūros komandiravimui taikomos Prancūzijoje:

1. Prieš pradedant veiklą komandiruojant Prancūzijoje, siunčiančioji įmonė turi prievolę atsiųsti deklaraciją darbo inspektoratui atsakingam už darbo sektorių, kuriame veikiama. Tokia komunikacija gali būti vykdoma per SIPSI internetinį puslapį adresu – https://www.sipsi.travail.gouv.fr ;
2. Būtina paskirti atsakingą atstovą Prancūzijoje. Kompanija turi prievolę nustatyti dedikuotą, nuolatinai Prancūzijoje esantį, asmenį viso komandiravimo periodui, pateikiant šią informaciją raštu prancūzų kalba, pranešime taip pat nurodant tokia informacija:
   • Įmonės pavadinimas (jei atstovauja juridinis asmuo), pavardė, vardas, gimimo vieta ir data, el. paštas ir pašto adresas Prancūzijoje bei telefono numeris;
   • Indikacija, jog nurodytas asmuo sutinka su paskyrimu;
   • Data nuo kada galioja ir kiek galioja paskyrimas, kuris neturėtų viršyti paskyrimo datos;
   • Indikacija kur reikiami dokumentai galėtų būti pasiekiami tikrinant juos Prancūzijoje.

Įmonės atstovo Prancūzijoje vaidmuo yra užtikrinti ryšius su kontrolės tarnybomis Prancūzijoje. Šis asmuo gali būti advokatas, bendrovė ar fizinis asmuo – rinkis galima laisvai. Atstovas turi turėti galimybė reikalui esant pateikti komandiravimo dokumentus kartu su kitais patvirtintais dokumentais, įskaitant: darbo užmokesčio lapą (darbuotojų darbo užmokesčio įrodymą), atstovo paskyrimo kopiją ir bet kokį mokėjimo įrodymą iki 18 mėnesių nuo komandiravimo paskyrimo. Būtina pabrėžti, jog egzistuoja reikalavimas visus dokumentus turėti išverstus į prancūzų kalbą.

Papildomai nesilaikant šių procedūrų Prancūzijoje gali būti taikomos tokios administracinės baudos:

• Vairuotojas turi turėti komandiruotės / paskyrimo dokumentus, o jų neturint bauda gali būti iki 750 eurų;
• Vairuotojas taip pat turi turėti galimybę pateikti savo darbo sutartį, o jos nepateikus taikoma bauda iki 450 eurų;
• Taikoma administracinė bauda (ne daugiau kaip 2 000 EUR vienam asmeniui), jei darbdavys nepateikė paskyrimo liudijimo ar nepaskyrė atstovo Prancūzijoje.

Vokietijoje taikomos procedūros savaime savo forma primena Prancūzijoje taikomas ir gali būti rastos Vokietijos “Minimalaus užmokesčio įstatymo“ 16-tame ir 17-tame straipsniuose – https://www.gesetze-im-internet.de/englisch_milog/englisch_milog.html

Taigi, siekiant tinkamai atitikti nacionalinius reikalavimus, kuriuos kelia Prancūzija, Vokietija ir Austrija skubotai perkeldamos direktyvas dėl komandiravimo, vežėjų įmonėms rekomenduotume imtis priemonių tinkamai įvertinti padėtį, riziką bei pateiktų procedūrų įvykdymo apimtis. Būtina pripažinti, jog jau yra faktinių pavyzdžių kai įtarimai ir teisinės procedūros dėl padarytos veikos pagal Prancūzijos darbo kodekso L.8221-3 ir L.8221-5 buvo pradėtos prieš Lietuvos vežėjų kompanijas.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas