Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – tai mokestis, kuris taikomas prekėms ir paslaugoms bei yra imamas nuo papildomai sukurtos vertės, taip pat antkainių.

Vadovaujantis aktualia Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcijos 3 straipsnio pirma dalimi numatoma, jog:

Taigi remiantis pateiktu reguliavimu ir teikiant žalų ir skolų administravimo, konsultavimo ar teisines paslaugas bei turint prievolę taikyti PVM mokestį apmokestinimui taikomas Europos Sąjungos ir nacionalinis reguliavimas. Teikiant paslaugas nacionaliniams subjektams suponuojama, jog tokios paslaugos yra minėto apmokestinimo reguliavimo objektas ir tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.

Tačiau būtina pabrėžti, jog teikiant atitinkamas paslaugas užsienio arba Europos Sąjungos subjektams, aktualu vertinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos bei teikiant minėtas paslaugas būtina atsižvelgti į aktualų direktyvos 5 poskirsnio 56 straipsnio 1 dalį, kuri nustato bendrąją taisyklę dėl paslaugų teikimo vietos nustatymo. Paslaugų teikimo vietos nustatymas yra aktualu dėl paties PVM taikymo aplinkos. Pagal šį straipsnį nustatoma, jog jei paslaugas įgyjantis asmuo yra kitoje valstybėje (narėje) laikoma, jog paslaugos teikiamos to asmens valstybėje. Būtina pabrėžti, jog žalų ir skolų administravimo veikla būtina priskirti straipsnio (c) punkte priskiriamai veiklai.

Nustačius teikimo vietą taikomas pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos skyriaus 11 antraštinės dalies 1 skyriaus „Prievolė sumokėti PVM“ 1 skirsnio „Asmenys, kuriems tenka prievolė sumokėti PVM mokesčių institucijoms“ 196 straipsnio nuostatos, numatant, jog apmokestinimo subjektas yra paslaugos gavėjas ir mokestis mokamas valstybėje narėje (tos valstybės mokesčių administratoriui), kurioje šis apmokestinamas asmuo yra registruotas PVM mokėtoju.

Būtina pabrėžti, jog pagal aukščiau pateiktą reguliavimą prievolė apskaičiuoti PVM tenka paslaugų gavėjui, bet ne teikėjui:

Vėliau deklaruodamas sąskaitas asmuo turi teisę deklaruoti sąskaitą, sumokėti priklausantį PVM, įtraukti į PVM atskaitą ir sąskaitą teisėtai įtraukti į išlaidas bei taip mažinti savo apmokestinamą pelną ir faktiškai susigrąžinti sumokėtą mokestį.

Taip pat pagal esamą reguliavimą numatoma, jog:

Taip pat finansinių procedūrų klausimui aktualūs straipsniai:

O taip pat atkreipkite dėmesį ir į šio 226 straipsnio 11 dalį:

Taip pat lyginant žalų ir skolų administravimo, konsultacines ir teisines paslaugas su pavyzdžiui autoservisų bei valymo paslaugomis (kurioms netaikomas specialus reguliavimas) taikoma kita bendroji taisyklė nustatant paslaugų teikimo (o taip pat ir apmokestinimo) vietą ir mokesčių mokėjimas tiesiogiai priklausomas nuo paslaugos teikėjo:

Taigi išsiaiškinus pateiktą reguliavimą apibrėžiant galima teigti, jog kiekvienu atveju teikiant teisines, konsultacines ar žalų ir skolų administravimo paslaugas būtina nusistatyti ar subjektui egzistuoja prievolė mokėti PVM mokestį, o taip pat apibrėžti PVM apmokestinimo momentą kaip aptarta straipsnyje. Taip pat, asmenims (Pvz. ekspeditoriams ar žalų administravimo kompanijoms) taikant papildomus žalų ir skolų administravimo paslaugų mokesčius, kurie turėtų padengti administravimo veikloje susidarančias sąnaudas ir teikiant tokias paslaugas, kurios savaime yra apmokestinamos PVM, užsienio ar kitos ES valstybės subjektams PVM taikomas pagal subjekto gaunančio aptartas paslaugas apmokestinimo tarifus ir pareiga sumokėti PVM tenka paslaugas gaunančiam asmeniui, kuris vėliau deklaravęs mokėjimą gali įtraukti sumokėtą PVM į atskaitą bei taip faktiškai susigrąžinti sumokėtą mokestį.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas