Šiandieniniame pasaulyje daugelis vadovų ir jiems prilyginamas pareigas einančių žmonių klaidingai tiki, jog ribotos atsakomybės kompanijos vadovas neturi asmeninės atsakomybės dėl veiksmų valdant įmonės procesus. Tačiau tiesa ta, jog verslo subjektų vadovai yra tik dalinai apsaugoti nuo neribotos atsakomybės instituto bei kitais galimais draudimais, tačiau individualus asmenys įmonės viduje dažnai lieka šios apsaugos nuošalyje: ypatingai atvejais, kai šie asmenys veikė viršydami ar neturėdami tinkamų įgaliojimu arba pažeidė vidinę įmonės tvarka bei fiduciarines pareigas darbdaviui.

Būtina pabrėžti, jog įstatymai ir įmonės steigimo dokumentai įmonės vadovui suteikia plačius įgaliojimus valdyti įmonės veiklą, disponuoti jos turtu ir organizuoti jos darbą, patikint įmonės reikalus vadovui, tačiau suteikti įgaliojimai yra neatsiejamai susiję su vadovo atsakomybe už savo ir įmonės veiksmus.

Aiškinantis vadovo samprata būtina apsibrėžti kas yra vadovas:

• Siaurąja prasme – vienasmenis valdymo organas (generalinis direktorius, direktorius, prezidentas), kuris inter alia atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą
• Plačiąja prasme – kiekvienas įmonės organo (stebėtojų tarybos, valdybos) narys bei asmuo, atliekantis vienasmenio valdymo organo funkcijas
• De facto vadovai – skyrių vadovai ir pan., kurie nelaikytini įmonės vadovais Lietuvos teisėkūros kontekste

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas bendrovės vadovo teisinis statusas yra dualistinis: tarp įmonės ir jos vadovo visų pirma susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, grįsti pasitikėjimu, tačiau kartu – ir darbdavio bei darbuotojo santykiai, kurie įforminami sudarant darbo sutartį (3K-3-384/2011). Tad įmonės vadovas veikia kaip jos patikėtinis ir įgaliotas atstovas, savo veiksmais sukuriantis įmonei teises ir pareigas, nuo vadovo kompetencijos, veiklos didele dalimi priklauso viso juridinio asmens veiklos sėkmė. Sudarius darbo sutartį įmonės vadovas yra prilyginamas darbuotojui, o vadovą ir įmonę faktiškai sieja civilinė pavedimo sutartis (3K-3-239/2013), taigi darbo sutartis tampa reikalinga kaip tam tikrų socialinių garantijų tikslui įgyvendinimo priemonė, tačiau kituose įmonės santykiuose su vadovu galima aiškiai įžvelgti atlygintino pavedimo santykių bruožus.

Tačiau atskiriant vadovo vykdomos veiklos mastą galima nurodyti, jog vadovas savaime dalyvauja ne tik vidiniuose santykiuose su pačia įmone, bet ir išoriniuose (santykiuose su įmonės akcininkais, kreditoriais, valstybės institucijomis ir t.t.). Šis požiūris kildinamas iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuomonės byloje nr. 3K-7-444/2009, kurioje teigiama, jog „<…Kai bendrovės vadovas padaro žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t.y. netinkamai atlikdamas pareigas „vidiniuose“ santykiuose, dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas…[ribota atsakomybė]…><…Kai vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus…>“. Taigi iš to kildinama nuostata, jog vadovui pažeidus įstatymą, įmonės vidaus aktus ar bendrą apdairumo pareigą, ir atsiradus žalai, kyla vadovo atsakomybė įmonės atžvilgiu, o vadovas, nevykdantis arba netinkamai vykdantis savo pareigas, turi įstatyminę pareigą įmonei padarytą žalą atlyginti visiškai

Taigi atskyrus vidinius ir išorinius santykius bei vadovaujantis naujuoju Lietuvos Respublikos Darbo kodeksu numatoma, jog vidiniuose santykiuose įmonės vadovui taikomos 153 straipsnio nuostatos, kurios numato, jog „1. Išskyrus šiame kodekse ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.“, o tai pat remiantis 154 straipsnio nuostatomis darbuotojas nuostolius turi atlyginti visiškai, jeigu:

–žala padaryta tyčia;

–žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių;

–žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo;

–žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo;

–darbdaviui padaryta neturtinė žala;

–kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

Kalbant apie išorinius vadovo santykius Lietuvos Respublikos darbo kodeksas apibrėžia 103 straipsnio 3 dalyje, jog „už dėl civilinių teisių ir pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal civilinės teisės normas“  taip įtvirtinant vadovo neribotos atsakomybės institutą.

Tad iš pateikto reguliavimo kyla prielaidos skirti Vadovo teisių ir pareigų, kildinimą iš darbo santykių ir atskirai vadovo teises ir pareigas, kylančias iš civilinės teisės.

Vadovaujantis civiline teise apibrėžiant įmonės vadovo ir įmonės santykius taikomas pagrindinis principas: vadovą ir įmonę sieja fiduciariniai santykiai (CK 2.87 str). šių santykių pagrindas teismai atskleidžia nurodydami, jog nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (3K-3-298-701/2016). Tad vadovo fiduciarinės pareigos siejamos su:

–Veikti sąžiningai ir protingai

–Būti lojalus įmonei

–Laikytis konfidencialumo

–Vengti interesų konflikto

–Nepainioti asmeninio ir įmonės turto

Taip pat vienas iš svarbiausiu reikalavimų sprendžiant apie vadovo atsakymybę bei jos mastą yra verslo sprendimų taisyklė (angl. business judgement rule) taikymas, kuria preziumuojamas savaimis vadovo veikimas geriausiais bendrovės interesais. Vadovaujantis principu vadovas gali būti efektyviai apsaugotas nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Tad vadovo atsakomybei pritaikyti nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, būtina įrodyti ir fiduciarinių pareigų pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba suteiktų įgaliojimų viršijimą. Tačiau nors bendrai civilinės atsakomybės kilimui būtina įrodyti  atitinkamas sąlygas  (neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala(nuostoliai) (3K-7-124/2014)). Taigi taip iš pažiūros vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau nustačius, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Šiuo pagrindu vadovui atsiranda tiesioginė pareiga įrodyti savo nekaltumą ginant savo teises (3K-3-335/2009).

Praktikoje su tretiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimu vyrauja netiesioginės civilinės atsakomybės koncepcija (CK 6.264 str.). Jei žala padaryta vadovo veiksmais – pagal bendrąją taisyklę atsako įmonė. Tad įmonė, atlyginusi žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į vadovą. Savaime teisės aktai numato gan ribotą asmeninės vadovų atsakomybės atvejų sąrašą (pvz., vadovo atsakomybė už emitento prospekte esančios informacijos turinį), tačiau LAT yra išaiškinęs, kada gali atsirasti ir įmonės vadovo atsakomybė prieš trečiuosius asmenis, tiesa, kol kas vyrauja bylos, kai įmonė tampa nemokia.

Tiesioginė vadovo atsakomybė prieš trečiuosius asmenis pagal LAT praktiką:

• Jei įmonė yra faktiškai nemoki ir jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, sudarydamas įmonei nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (3K-3-277-313/2016)
• Įmonės vadovas, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (e3K-3-17-421/2016)
• Įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, nesiekė atkurti įmonės mokumo ir toliau tęsti ūkinės-komercinės veiklos, nesilaikė skolų grąžinimo kreditoriams terminų, perleido įmonės akcijas savo dukteriai, vėliau jas vėl nusipirko, neteikė informacijos VMI, iškėlus įmonei bankroto bylą, nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi, neperdavė jam visų reikalingų įmonės apskaitos dokumentų ir pan., t.y. neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pažeidė bendrovės, jos kreditorių interesus, todėl privalo atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą (3K-3-228/2011)

Aiškinantis Lietuvos akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas vadovui, kaip įmonės asmeniui, atsakingam už įmonės veiklos organizavimą bei kontrolę, taip pat gali grėsti netiesioginė atsakomybė įmonės akcininkams. Nors įmonės akcininkai savaime neturi priemonių išsiieškoti individualios patirtos žalos dėl vadovo veiksmų, tačiau šie asmenys visada gali pareikšti išvestinį ieškinį dėl nuostolių padarytų vadovo valdytai įmonei, taip akcininkams siekiant apginti savo teisės interesus įmonėje bei atlyginti pačios įmonės turėtus nuostolius (išlaidas) dėl netinkamai priimtų įmonės vadovo sprendimų, lėmusių atsiradusius nuostolius:

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-11-30 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009 reikalaujama bendrovės vadovo J.G. atlyginti bendrovei nuostolius dėl per didelių nuompinigių mokėjimo.
• Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-12 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-466/2010 bendrovės vadovas pripažintas atsakingu už bendrovei padarytą žalą, kadangi neorganizavo darbo tokiu būdu, kad nekiltų abejonių dėl nurašyto ar likviduoto turto, taip pat kitų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, nesilaikė ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriais, kai šie neteikia teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko tiek įmonė, tiek jos kreditoriai patyrė žalą.

Pabaigai dar keletas dažnai pasitaikančių tipinius vadovo atsakomybės aspektus įtraukiančių ieškinių pobūdžiai:

• Netinkamas darbo praktikos laikymasis ir kontrolės stoka;
• Nepakankamas įmonės apskaitos tvarkymui skiriamas rūpestis;
• Pagrindinių verslo administravimo taisyklių nesilaikymas pvz., skolinant lėšas neįvertinus skolininko rizikingos finansinės padėties;
• Tinkamai neįvertinus bendrovės galimybių prisiimami perdidelio masto įsipareigojimai;
• Teisėtų ir pagrįstų bendrovės kreditorių reikalavimų nevykdymas;
• Sandorių su susijusiais asmenimis ne rinkos sąlygomis (nenaudingas bendrovei) sudarymas;
• Įmonių susijungimai ir įsigijimai, kai buvę vadovai kaltinami dėl klaidingos informacijos apie veiklos rezultatus pateikimo;
• Įmonės likvidavimas, kai po bankroto procedūros laikomi atsakingi įmonės vykdantieji organai.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas