Analizuojant krovinio sutarties prigimti galima teigti, jog šios rūšies sutartys priskirtinos prie atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių, kurių sąvokos apibrėžimą galime atrasti LR CK, kuriame nurodoma, jog „Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.“[1] Taigi, teoriškai vertinant nacionalinio reguliavimo nuostatas, galima daryti prielaida, jog sutartis, nustatant teisių ir pareigų turinį, sudaroma tarp vežėjo ir siuntėjo, tad tokia sutartis laikoma dvišale. Sutartimi numatoma, jog krovinys turi būti pervežtas į paskirties vietą, taigi pagal sudaryta sutartį vežėjui priskiriama pareiga pristatyti krovinį iš vienos vietos į kitą nepriklausomai nuo vežimo atstumo. Taip pat verta pabrėžti, jog pagal pateiktą reguliavimą vežimo objektu gali būti bet koks materialus objektas, nors kai kurių tarptautinių susitarimų reguliavimui vežimo objektų sąrašas turi tam tikrų ribojamų: pvz. vežant paštą, palaikus ar būsto apstatymo reikmenis persikraustant negalima taikyti pervežimams keliais taikomos CMR konvencijos reguliavimo[2]. Pabrėžtina, jog vežimo sutartimi taip pat galima įvardinti ir trečiąjį subjektą – krovinio gavėją, kuriam pagal skirtingą reguliavimą taip pat gali būti suteiktos siuntėjui lygiavertės teisės ir pareigos.

Būtina pabrėžti, jog pagal Drobitko nurodoma, jog šiuolaikinė krovinių vežimo sutartis savaime gali perimti ir kitų skirtingų sutarčių bruožus:

• Vežimo sutartis turi rangos sutarties bruožų, tokių kaip transportavimo sąlygų nustatymas: vežėjas turi perskaičiuoti krovinio kiekį, parinkti atitinkamą tvirtinimo būdą bei jį tinkamai pritaikyti, atlikti patį vežimą ir t.t..[3] Taigi reikia pripažinti, jog vežimo sutartis gali įgyti rangos ypatybių;
•  Vadovaujantis vežimo sutartimi, faktinis vežėjas gabena krovinį savo transportu – šia nuostata tai gali būti konteineriai, šaldytuvai, traukinio vagonai. Taigi tokiu būdu vežėjas pagal vežimo sutartį tam tikra prasme leidžia naudotis savo turtu krovinio siuntėjui pervežimo tikslais. Savaime pagal Drobitko tai nėra nuoma grynu pavidalu, tačiau galima lengvai identifikuoti nuomos elementus, kurie nuo grynosios nuomos skiriasi tuo, kad siuntė­jui neleidžiama naudotis vežėjo turtu savo nuožiūra tokiomis teisėmis kaip tai galėtų daryti nuomininkas;[4]
• Vežimo sutartis gali įgyti ir pasaugos sutarties elementus, nes pagal vežimo sutartį vežėjas priimdamas krovinį, taip pat įsipareigoja saugoti jį nuo sugadinimo bei praradimo, o tai pat atsako už patikėto krovinio neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sugadinimą) nuo to momento kai  krovinys perduodamas vežėjo dispozicijon iki krovinio perdavimo gavėjui ar įgaliotam trečiajam asmeniui. [5] Tačiau būtina paminėti, jog pareiga saugoti krovinį yra antrinė ir yra tiesiogiai susijusi su pagrindine – pristatyti ir atiduoti gavėjui nesugadintą krovinį;
• Taip pat galima identifikuoti pavedimo sutarties bruožus, nes krovinio savininkui perduodant krovinį vežėjui, siuntėjas savaime paveda perduoti patikėtą krovinį trečiajam asmeniui;[6]

Taigi paminėtos vežimo sutarties ypatybės nulemia jos teisinę prigimtį. Vežimo sutartis pasaugos sutarties elementus perėmė iš realinių sutarčių, tuo tarpu visus kitus specifinius elementus iš konsensualinių sutarčių. Tad nustačius, jog vežėjo pareiga saugoti patikėtą krovinį turi būti laikoma antrine, o pagrindinis vežimo sutarties tikslas visgi yra pristatyti krovinį į nurodytą vietą, būtina pripažinti, jog ši sutartis turi būti laikoma konsensualine. Taip pat iš analizuoto LR CK pateikiamo vežimo sutarties apibrėžimo galima nustatyti, kad ši sutartis yra realinė, nes vežėjui paskiriama pareiga pristatyti patikėtą krovinį. Ši nuostata taipogi leidžia teigti, jog vežimo sutartis laikoma sudaryta nuo krovinio perdavimo vežėjui fakto, bet ne nuo šios sutarties pasirašymo momento.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas

---

[1] LR Civilinis kodeksas, Žin. (2000, Nr. 74-2262), 6.808 str. 1 d.;

[2] Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (1956 05 19, Geneva), Žin.(1998, Nr. 107-2932), 1 str. 4 d.;

[3] Oleg Drobitko, „Krovinio vežimo sutarties teisinė prigimtis“, Tiltai (2004, Nr.4), p.87;

[4] Ten pat, p. 88;

[5] Ten pat, p. 89;

[6] Ten pat, p. 89;